Nepasitikiu savimi darbe. Ką daryti?
- Povilas Godliauskas
- 06-24
- 17 min. skaitymo
Atnaujinta: 08-11
Šiandienos darbo rinka dinamiška kaip niekad: keičiasi rolės, technologijos ir abipusiai lūkesčiai.
Tokiame kontekste būtent pasitikėjimas savimi tampa mūsų navigacija – gebėjimu judėti sava kryptimi net tada, kai žemė po kojomis atrodo ne visai tvirta.
Tad sveika savivertė turėtų būti ne privilegija, o būtinybė – tam, kad priimtume sprendimus, remdamiesi realiomis savo galimybėmis, o ne baimėmis.
Šiame tekste skaitykite apie pasitikėjimo savimi ugdymą skirtinguose karjeros ciklo etapuose:
Prieš darbinantis
Darbo paieška – tai ne vien CV siuntimas ar pasiruošimas techniniams klausimams. Tai procesas, kuriame susitinka mūsų motyvacija, lūkesčiai ir reali darbo rinkos situacija.
Kuo aiškiau suprantame, ko ieškome ir kodėl, tuo tvirtesnių sprendimų galime tikėtis visame paieškos kelyje – nuo pirmo pokalbio iki galutinio „taip“ (arba „ne“).
Tad kaip darbo paiešką paversti sąmoningu ir kryptingu procesu?
a) Kaip pagrįsti karjeros pasirinkimą: pirmiausia motyvacija ir tik po to paieška
Žmonės vis dažniau pereina dirbti į IT sritį, ypač programavimą. Ilgai vienintelis atsakymas, kodėl daugelis žmonių to norėdavo, būdavo finansinės priežastys.
Deja, šiandien, kai įvairaus sudėtingumo užduotys yra atliekamos pasitelkus dirbtinį intelektą, gebėti gerai rašyti kodą nebeužtenka.
Vadinasi, šiuolaikiniams darbdaviams yra svarbu suvokti, ar galite jiems pasiūlyti ką nors daugiau negu geros techninės žinios, ir kodėl jums taip atrodo.
Kadangi klausimas „kodėl?“ dažnai užduodamas darbo pokalbių metu, svarbu turėti gerą atsakymą. Vienas iš būdų tam pasiruošti – geriau pažinti savo asmenybės savybes, vertybes ir tikslus.
Tam gali padėti įvairūs online kursai, mentoriaus susiradimas (pvz., platformose „Women Go Tech“ ar „Idialogue“) bei psichologinės konsultacijos ar koučingo sesijos su IT sritį išmanančiu specialistu.
Sritį išmanantis specialistas padės susidoroti su baimėmis, išsigryninti vertybes, tikslus ir motyvus, taip pat susidėlioti tinkamą karjeros planą. Po sesijų galėsite užtikrintai pateikti keletą svarbių priežasčių, kodėl norite pereiti į IT sritį, taip pat paaiškinti savo viziją ir ateities planą.
Jei galvojate apie pasikeitimą darbe ar perėjimą į IT, bet nežinote nuo ko pradėti – kviečiu į koučingo sesiją. Aptarsime jūsų stiprybes ir realias galimybes.
b) Darbo rinkos realybė: kaip įsivertinti atlygio ir sąlygų lūkesčius prieš darbinant?
Norint priimti tvirtus karjeros sprendimus, pirmiausia būtina realistiškai suprasti rinkos ypatumus. Tik žinodami jos pulsą galime formuoti adekvačius lūkesčius ir išvengti nusivylimų.
Tech bendruomenė „Blind“ 2023 m. JAV apklausė daugiau kaip 7300 IT inžinierių apie jų atlygio lūkesčius [1].
Apklausa parodė besikeičiantį darbo rinkos paveikslą – siūloma didesnė alga nebėra toks stiprus stimulas keisti darbą.
Dauguma respondentų sutiktų su tokia pat ar mažesne alga, kad patenkintų kitus svarbius poreikius: pvz., galimybę visą ar didesnę dalį laiko dirbti nuotoliu, labiau priimtiną įmonės kultūrą, didesnį darbo-gyvenimo balansą ar geresnes augimo galimybes.
Keletas apklausos įžvalgų:
Apie 56% respondentų teigė, kad keisdami darbą sutiktų dirbti už tokią pačią ar net mažesnę algą dėl prislopusios darbo rinkos ir atleidimų bangos.
19% respondentų teigė, kad kritiniai veiksniai svarstant darbo pasiūlymą – stipri įmonės kultūra ir darbo bei gyvenimo balansas.
Inžinierių algos lūkesčiai per metus vidutiniškai sumažėjo ~5%, o labiausiai krito mažiausiai (junior) ar vidutiniškai (mid) patyrusių inžinierių lūkesčiai – atitinkamai apie 8 ir 10%.
Nors po apklausos praėjo daugiau nei keli metai, galima būtų teigti, jog tendencijos išliko panašios, nors motyvai skiriasi, pvz., noras bet kokia kaina įsitvirtinti IT rinkoje arba neprarasti darbo (job hugging).
c) Kokius klausimus užduoti būsimam vadovui: kaip įvertinti, ar verta dirbti kartu?
Pažintinio arba atrankos pokalbio metu svarbūs ne tik kandidato atsakymai į užduodamus klausimus – reikšmingi yra ir klausimai, kuriuos jis užduoda potencialiam vadovui ar kolegoms.
Klausimai, kuriuos užduodame darbdaviams, leidžia šiems suprasti, kas mus motyvuoja, ko siekiame ir kiek esame susidomėję atitinkama kompanija.
Štai 5 klausimai, kurių verta paklausti savo tiesioginio vadovo arba (jeigu yra galimybė)
generalinio direktoriaus [2]:
Koks jūsų vadovaujamos kompanijos (skyriaus / komandos) galutinis tikslas? Arba: kaip įsivaizduojate didžiausią sėkmę?
Ko išmokote per praėjusius metus, ką ketinate panaudoti ateinančiais metais?
Kuo jūsų organizacija yra labiausiai pažeidžiama?
Su kuo šeimoje sutariate geriausiai ir prasčiausiai? (mano mėgstamiausias)
Ko linkiate savo organizacijos darbuotojams?
Atsakymai į šiuos klausimus gali būti arba labai paviršutiniški ir vengiantys, arba gilūs ir įžvalgūs. Abiem atvejais tai yra puikus būdas suprasti, su kuo ketinate augti (arba ne) per ateinančius metus.
Dirbant
Pasitikėjimo savimi jausmas darbe įprastai aplanko, kai jaučiamės kompetentingi, savarankiški, gebantys greitai priimti sprendimus. Tačiau siekis taip jaustis neretai painiojamas su produktyvumo troškimu.
Atrodo, kad kuo daugiau nuveikiame, tuo labiau esame verti pasitikėjimo savimi. Vis dėlto tai gali būti apgaulinga – produktyvumas ne visada reiškia progresą, o pasitikėjimas savimi ne visuomet yra tikslumo ar prasmės rodiklis.
a) Kaip identifikuoti neproduktyvumo priežastis?
Kaip manote, ar reikėtų visada pasikliauti produktyvumo įrankiais, tarkime, siekiant didesnio efektyvumo ir geresnio laiko valdymo? Trumpas atsakymas: ne!
Dažnai jų naudojimas yra tarsi simptomų šalinimas, o ne ligos gydymas.
Produktyvesnis, tačiau ne toks malonus būdas – paklausti savęs, kodėl apskritai jaučiamės neproduktyvūs:
Galbūt kamuoja alkis ar troškulys?
Galbūt kamuoja nuovargis ir reikalinga pertrauka?
Galbūt užduotis atrodo beprasmiška?
Galbūt esame užsivertę kitais svarbesniais reikalais?
Tikėtina, kad trumpa, bet „produktyvi“ refleksija atskleis, kad:
Nesirūpinu savo baziniais poreikiais
Man nepatinka tai, ką veikiu
Man nepatinka mano kuriamas produktas
Nežinau, ką darau su savo gyvenimu
Žinoma, tai nėra labai pozityvūs rezultatai. Niekam nėra malonu pripažinti, kad psichologinė kančia yra neproduktyvumo priežastis.
Tačiau tai tiek pat nemalonu, kaip suprasti, kad dėl aukšto kraujospūdžio ar cholesterolio kiekio reikia keisti mitybą ir daugiau sportuoti, nebent norite padidinti tikimybę patirti infarktą ar susirgti diabetu.
Žinoma, kartais visiškai tikslinga padidinti savo produktyvumą keičiant darbo vietos ergonomiką (pvz., pakeičiant padėtį iš sėdimos į stovimą) arba naudojantis bendradarbystės erdvėmis.
Tačiau dažnai produktyvumo stoka yra tik ledkalnio viršūnė, slepianti įvairias psichologines problemas: nuo atkaklumo stokos iki savigarbos trūkumo.
Džiugi žinia ta, kad šiuos psichologinius iššūkius galima visiškai arba iš dalies įveikti, labiau atsižvelgiant į savo fizinius ir psichologinius poreikius ir mokantis patirti daugiau atjautos sau.
Galų gale, esame viso labo žmonės – pažangi žinduolių rūšis, nespėjusi prisitaikyti prie šiuolaikinio ir greitai besikeičiančio pasaulio.
Istorijos moralas: visiškai normalu jaustis neproduktyviems, kol (1) suvokiame, kodėl ir (2) gebame gyventi prasmingą gyvenimą, nepaisant retkarčiais užklumpančių neproduktyvumo periodų.
b) Produktyvumo jausmas ≠ darbo kokybė. Kaip nepasiduoti produktyvumo iliuzijai?
Tačiau net ir suvokę produktyvumo iliuziją, galime įkliūti į kitus, subtilesnius spąstus – ypač kai mokomės ar dirbame naujoje srityje.
Tai, kad laikui bėgant jaučiatės produktyviau ar drąsiau atlikdami naujas užduotis, dar nesuponuoja, kad užduotis atliekate geriau.
Kaip rodo vienas mokslinis tyrimas, sprendimus priimame greičiau, nepriklausomai nuo to, kaip gerai atliekame naujas užduotis (pvz., kiek padarome klaidų) [3].
Tiesiog laikui bėgant didėja pasitikėjimas savimi.
Todėl nėra ko stebėtis, kai patyręs specialistas nebūtinai profesionaliai atlieka savo darbą. Tikėtina, kad jis labiau tiki savo kompetencija, tačiau nereiškia, kad dirba kokybiškai, reflektuoja patirtį ir nuolat mokosi.
Tad jei viso labo startuojate naujoje srityje ir pasitikėjimas savimi trykšta per kraštus, tai irgi nereiškia, kad jau galite atsipalaiduoti ir nekreipti dėmesio į veiklos kokybę.
Alternatyva? Atidžiai stebėti, kokį grįžtamąjį ryšį siunčia aplinka: nuo artimųjų ir kolegų iki klientų ir visuomenės.
c) Kaip etiškas elgesys darbe stiprina vidinį stuburą?
Tyrimai rodo, kad norint darbe stiprinti savivertę, svarbu kelti kompetenciją ir elgtis moraliai [4]. Šį ryšį tiek individualiu (asmens), tiek kolektyviniu (grupės, organizacijos) lygmeniu tyrinėjo Soral & Kofta (2020).
Tyrėjai teigia, jog individualiame lygmenyje (t. y., dirbant savarankiškai) didesnę įtaką savivertei turi kompetencijos pojūtis.
Kitaip tariant, žmogaus pasitikėjimą savimi labiau lemia tai, kiek jis jaučiasi sėkmingas, gabus ir efektyvus, o ne tai, kiek jis jaučiasi moralus ar doras (nors tai irgi svarbu).
Taigi, jei žmogaus asmeninė savivertė žema, veiksmingiau ją stiprinti per kompetencijos jausmą – ugdant gebėjimus, meistriškumą, pasiekimų pojūtį.
Tuo metu kolektyviniame lygmenyje (pvz., dirbant komandoje) situacija priešinga: moralumas labiau nei kompetencija prognozuoja savivertę (t. y. pasididžiavimą ir teigiamą požiūrį į savo grupę).
Tad organizacijoms svarbu suvokti, kad kolektyvinę savivertę labiau stiprina moralinės vertybės, o ne vien sėkmė ar efektyvumas.
Kompetencija ir moralė darbe: pagrindas tvariam pasitikėjimui savimi
Pavyzdžiui, kai dirbau IT atrankų specialistu, esu atsisakęs teikti paslaugas vienai garsiai įmonei, kuri nesutiko, kad dalinčiausi atlygio rėžiais su kandidatais.
Kaip argumentavau savo sprendimą?
1. Rėžių neskelbimas ženkliai sumažina kandidatų susidomėjimą (kompetencija)
2. Visi esame lygūs prieš įstatymą (moralė)
Ar jaučiausi patenkintas? Ne, nes liūdna, kad atsisakiau padėti.
Ar jaučiausi ramus? Taip, nes pasielgiau profesionaliai ir etiškai.
Tad gerbkite ir mylėkite save bei kitus.
Tobulėjant
Siekiant sėkmingos karjeros neužtenka būti produktyviam ir rezultatyviam.
Ne ką mažiau yra svarbu ugdyti ir stiprinti asmenines savybes, kurios pakloja pagrindą geriems rezultatams darbe.
Šioje dalyje plačiau aptariame empatiją, ribų brėžimą, autentiškumą, poilsio svarbą ir darbo bei gyvenimo balansą.
a) Kaip jausti ir parodyti empatiją neapsikraunant kitų jausmais?
Empatija – tai gebėjimas suprasti ir jausti kitų žmonių patirtį, neprisiimant jų problemų sau. Ji padeda kurti tvirtus santykius darbe ir už jo ribų, skatina atvirą komunikaciją ir mažina nesusipratimus.
Tačiau tikroji empatija nėra tik emocijų priėmimas ar palaikymas – ji reikalauja sąmoningumo, gebėjimo išlaikyti sveikas ribas ir atpažinti, kada pagalba iš tiesų reikalinga.
Įtemptose darbinėse situacijose lengva pasiduoti emocijoms ir perimti kolegų nusivylimą ar pyktį. Todėl net ir norint palaikyti kolegą, svarbu gerbti savo vertybes ir ribas.
Kaip rodo neseniai atliktas tyrimas, kai besąlygiškai antriname pašnekovui (pvz., sutinkame su viskuo, kas yra sakoma), neretai tik aštriname konfliktą ir sumažiname pašnekovo motyvaciją atleisti bei susitaikyti [5].
Kad nuoširdžiai palaikytume pašnekovą, nebūtina tapti jo sąjungininku. Svarbiausia leisti atvirai kalbėti, „išsiventiliuoti“ jausmus ir susidėlioti mintis.
Tai nėra sunku, tereikia užduoti atvirus klausimus, pvz.:
Kas nutiko?
Kaip tai verčia jaustis?
Kuo svarbi ši situacija?
Kaip galvojate toliau elgtis?
Atminkite, kad mūsų kaip pašnekovų užduotis – ne pasmerkti kurią nors pusę, o kantriai išklausyti ir užduoti gerus klausimus.
b) Kaip išlaikyti sveikas ribas santykiuose ir darbe?
Viena yra, kai santykiuose stokojame empatijos kitiems. Nors empatijos stoka trukdo megzti tvirtus ir saugius santykius, tai nebūtinai sukelia neigiamas emocijas.
Kas kita yra, kai susiduriame su kitų empatijos trūkumu arba nesugebėjimu atjausti ir palaikyti.
Empatijos trūkumas (arba jos perteklius) ypač išryškėja kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, kai kiti primygtinai bando mums „padėti“, siūlydami savo perspektyvą ar patarimus.
Ypač dažnas pavyzdys – aiškinimas savo šeimos nariams, draugams ar kolegoms, kaip vairuoti.
Kadaise viena klientė guodėsi, kaip ją erzina, kai jos vyras jai nuolat aiškina, kaip elgtis kelyje, nepaisant to, kad ši jau daug metų vairuoja ir pasitiki savo įgūdžiais.
Kitas klientas, kamuojamas gėdos ir kaltės, nuogąstavo, kaip seniau nesusivaldydavo, kai žmona nesugebėdavo laiku persirikiuoti į kitą juostą arba nusukdavo ne ten, kur reikia.
Pirmiausia reikia pasakyti, kad abi pusės turi teisę nervintis! Susierzinti dėl komentarų yra tiek pat normalu, kiek erzintis, kai į mūsų komentarus nėra neatsižvelgiama. Abiem pusėms yra baisu dėl savo gyvybės.
Be to, yra visiškai normalu, kai pradedantieji vairuotojai aiškiai ir atvirai pasako: Žiūrėkit, aš dar plaukioju, tai mielai pasinaudosiu pagalba. Tada visiškai prašom: komentuokit, aiškinkit, mokykit, drausminkit, jei tik vairuojantieji sutiko.
Problema, kai komentarai yra neprašyti ir labiau kyla iš noro pademonstruoti savo išmonę, pranašumą ar neišsakytas baimes ir nepasitikėjimą.
Ir atvirkščiai, jeigu nesijaučiate saugiai kelyje su savo šeimos nariu ar antrąja puse, aiškiai komunikuokite savo emocijas bei lūkesčius (pvz., neviršyti greičio), imkite vairą į savo rankas arba laikykitės teises patys / pačios.
Lygiai taip ir darbo aplinkoje: empatija neturėtų virsti neprašytais patarimais ar kišimusi į kitų darbą. Tikroji pagalba prasideda nuo ribų supratimo ir aiškaus sutarimo, kada pagalbos iš tiesų reikia.
O išvengti bereikalingos įtampos visada padeda atvira komunikacija, paremta gebėjimu išsakyti savo jausmus, poreikius ir lūkesčius.
Jei kasdieniame gyvenime norisi sveikesnių ribų, kviečiu registruotis konsultacijai. Padėsime išsigryninti, kas trukdo judėti laisviau ir tvirčiau.
c) Kaip išlikti savimi arba netapti dar vienu varžteliu mašinoje?
Autentiškumas darbo aplinkoje dažnai „konkuruoja“ su nerašytomis taisyklėmis, lūkesčiais ir „profesionalumo“ standartais. Norėdami būti vertinami rimtai, neretai paslepiame dalį savęs, pvz., savo nuomonę, stilių ar net vertybes.
Natūralu, kad daug lengviau gyventi pagal jau esančią kažkieno filosofiją ir gyvenimo būdą, o ne kurti savo. Pasirinkimų kiekis gali atrodyti ribotas.
Tačiau pasirinkdami nerealizuoti savęs, irgi apribojame save. Negana to, ilgainiui toks prisitaikymas ima kainuoti daugiau nei atrodo.
Vieniems gyvenimas ne pagal savo vertybes ar gyvenimo filosofiją pasireiškia „apsimetėlio sindromu“, kitiems – krypties ir prasmės stoka.
Ilgainiui vadovaudamiesi tik kitų lūkesčiais ar standartais, prarandame savo vidinį kompasą, taip kartu silpnindami ir savivertę.
Kas nutinka, kai neatsigręžiame į savo vidinius standartus? Pradedame gyventi automatu, nesuvokdami vardan ko renkamės gyventi.
Populiaraus serialo „Westworld“ trečiajame sezone humanoidė Dolores atskleidžia serialo herojui Calebui, kad jo spredimai visą gyvenimą buvo nulemti superkompiuterio Rehoboam.
Atskleidama Calebui šią informaciją, Dolores suteikia jam lemiamą pasirinkimą – išlaisvinti žmoniją, išsakydama pagrindinę sezono mintį apie laisvą valią:
„Laisva valia tikrai egzistuoja... Tiesiog pasirinkti laisvę yra velniškai sunku“.
Nesu tikras, ar laisva valia egzistuoja, bet pripažįstu, kad kurti save ir siekti autentiškumo yra nelengva, bet verta ir įdomu.
Mat kiekvienas, net ir mažas sprendimas būti savimi, – tai tylus būdas auginti pasitikėjimą savimi ir pažinti savo galimybių ribas.
Jei reguliariai kamuoja savivertės klausimai, kviečiame registruotis konsultacijai. Padėsime suprasti gilumines žemos savivertės priežastis ir sukursime erdvę saugiai savianalizei bei tvariam pokyčiui.
d) Kaip pažaboti reiklumą sau ir daugiau skirti laiko poilsiui?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad stiprus reiklumas sau ir nuolatinis siekis optimizuoti savo elgseną yra stiprus variklis siekti daugiau ir būti sėkmingiems.
Vis dėlto ilgainiui toks elgesio modelis tampa destruktyvia jėga, galinčia priversti prie perdegimo, kuriam būdingas fizinis, emocinis ir socialinis bei moralinis išsekimas.
Pasakysiu šiurkščiau: jeigu nuolatos graužiatės, kad nepasiekėte metinių ar ketvirčio tikslų, per mažai laiko praleidote su draugais ar šeima ar pernelyg dažnai žiūrėjote „netfliksą“ ir valgėte „š“, labai tikėtina, kad kasatės sau duobę sveikatos problemoms ateityje.
Kaltė arba savip*sa – tai polinkis bausti save už padarytas (ar dar nepadarytas) klaidas. Dažniausiai mintimis, bet kai kada ir veiksmais, pvz., dar didesniu persidirbimu.
Visgi jei esate nuoširdūs sau, pastebėsite, jog plakti save – labai patogu.
Panašiai kaip vaikystėje: svarbiausia išklausyti tėvų (dabar – savo „vidinio tėvo“) moralą, o po to bus galima vėl daryti dalykus savaip.
Žinoma, nepaneigsime to fakto, kad tam tikrus žmones savip*sa motyvuoja keisti įpročius.
Vis dėlto klinikinė praktika rodo, kad užtenka vieno rimtesnio stresoriaus (pvz., nesėkmingo projekto darbe ar konflikto tuose pačiuose santykiuose) ir visa savioptimizacijos schema subyra.
Tuo metu gebėjimas prisiimti atsakomybę – tai racionalioji kaltės pusė, kuri turi dvejopą naudą:
Viena vertus, kviečia oriai pripažinti ir patenkinti savo poreikius (pvz., nepasiekiau asmeninių tikslų, nes pasirinkau tenkinti savo šeimos ir darbdavio poreikius labiau negu savo).
Kita vertus, suprasti tikrąją poreikių prigimtį ir keisti elgseną (pvz., nors ir noriu būti visų mėgstama ir mylima, suprantu, kad visiems gera nebūsiu, taigi, dažniau sakysiu „ne“).
Dažnai didžiausias kaltės šaltinis – tai yra mūsų nesugebėjimas kokybiškai ilsėtis ir skirti laiko sau.
Viena vertus, galimybė padėti kitiems ir nuolat augti – mūsų vertybė, kuriai dažnai teikiame prioritetą. Kita vertus, suvokiame savo organizmo ribas, kuris yra svarbiausias mūsų darbo įrankis.
Todėl dirbantiems konsultacinį darbą rekomenduojame bent du kartus į metus eiti 3-4 savaitėms atostogų, pvz., rugpjūtį ir gruodį. Mat tik pailsėję galime priimti racionalius sprendimus, kūrybiškai spręsti problemas ir išlaikyti ilgalaikę darbo kokybę.
Jei atpažinote save šiuose apmąstymuose – kviečiu registruotis konsultacijai. Kartu paieškosime būdų giliau suprasti savo poreikius ir tvirčiau brėžti ribas.
e) Kaip nepersidirbti, kai visi aplinkui yra persidirbę?
Nors savikritika dažnai kyla iš vidaus, mūsų santykį su poilsiu ir galimybes brėžti ribas neretai formuoja ir mūsų darbinė aplinka.
Ne kartą esame pastebėję, kad kaltę dėl poilsio dar labiau gali sustiprinti vadinamoji užimtumo kultūra (hustle culture).
Tai yra tokia kultūra, kurioje yra normalu didžiąją laiko dalį praleisti susitikimuose, o susikaupimo reikalaujančias užduotis atlikti prieš ar po darbo valandų.
Paradoksliai, tokios organizacijos gali skatinti darbuotojus turėti lankstų grafiką arba neribotai atostogauti, kas siunčia signalą darbuotojams, kad darbdavys nėra atsakingas už jų užimtumą.
Tokią žinutę transliuoja ir „IBM“ vadovė (2012–2020) Ginni Rometty, kuri vienoje populiarioje tinklalaidėje pasidalino savo požiūriu į darbo ir gyvenimo balansą [7]:
… you know, you're the only one that can determine your own work-life balance. Companies are innate things. I mean, they will take everything they can from you. And it's not a bad thing. They just will as well bosses. I mean, you give it, we'll take it.
Tam tikra prasme, G. Rometty yra teisi, nes tik mes patys pasirenkame kam ir kodėl parduoti savo valandas bei kompetencijas.
Kita vertus, svarbu pabrėžti ir tai, kad organizacijų kultūra ir procesai (ypač IT sektoriuje) reikšmingai prisideda prie darbuotojų savijautos, kas ilgainiui kenkia organizacijų rezultatams.
Remiantis Salazar ir Diego-Medrano (2021) atlikto tyrimo išvadomis, darbo balanso stoka ir perdegimas yra viena pagrindinių priežasčių, atsakingų už žemesnį pasitenkinimą darbu ir personalo kaitą IT sektoriuje [8].
Anot tyrimo autorių, perdegimas yra teigiamai susijęs su [8]:
didesniu noru išeiti iš darbo
žemesniu pasitenkinimu darbu
sumažėjusiu darbo efektyvumu
prastesniais santykiais su kolegomis
didesne pravaikštų rizika
Kaip galime įprasminti šiuos tyrimo rezultatus?
Sidabrinės kulkos dar niekas neišrado, bet ko tikrai galime imtis kiekvienas individualiai, tai patys išmokti pasakyti „ne“ ir atsispirti pagundai árti, net jei nuo to priklauso mūsų įsivaizduojamas socialinis kapitalas ar savivertės pojūtis.
Kokia nuostabi atrodytų jūsų įmonės vizija ar misija, tai yra viso labo dar viena, kaip sako vienas mano klientas, „kontora“, kurios vadovai nori uždirbti pinigų savo investuotojams ir (idealiu atveju) atrėžti šiokią dalį jums už lojalumą ir nuopelnus.
Kaip teigė G. Rometty, darbdavys pasiims viską, ką jam pasiūlysite. Tad atiduokite tiek, kiek jums sąmoningai ir vertybiškai priimtina.
Jei jaučiatės pavargęs (-usi), perdegęs (-usi) ar nuolat spaudžiama(s) būti produktyviu (-ia) – kviečiame į konsultaciją. Padėsime atrasti sveikesnį santykį su darbdaviu ir savimi.
Ruošiantis pokyčiui
Darbo keitimas – natūralus karjeros ciklo etapas.
Kartais noras pokyčiams kyla dėl vidinio jausmo, kad dabartinė aplinka mūsų nebeaugina.
Kartais tai gali būti nuovargis nuo neteisingos sistemos, perdegimas ar tiesiog suvokimas, kad mūsų potencialas – didesnis nei tai, ką darome dabar.
Tokiais momentais svarbiausia nebijoti peržiūrėti savo įsitikinimų ir išdrįsti išbandyti ką nors naujo, net jei tai kelia nerimą.
Pakeitę ne(be)veikiančius įpročius galime atverti duris sėkmingesniam karjeros etapui.
a) Kaip pradėti naujo darbo paieškas, kai tam nėra nuotaikos?
Suvokus, kad atėjo laikas karjeros pokyčiams, noro keisti darbą dažnai netrūksta, tačiau jėgų ir nuotaikos pradėti paieškas yra gerokai mažiau.
Ypač tada, kai dabartinė situacija slegia, o mintys sukasi apie nesėkmes, galimus atmetimus ar nežinomybę. Vis dėlto yra būdų, padedančių pralaužti ledus.
Galimi bent 2 variantai:
Įsivaizduoju, kaip atlieku veiklą (prieš akis matau, kaip einu į darbo pokalbius, dirbu naujoje vietoje, mėgaujuosi norimais pokyčiais);
Galvoju apie veiklos privalumus (greičiau susirandu naują darbą, išsivaduoju iš slegiančių dabartinių sąlygų, dirbu prasmingesnį darbą, daugiau uždirbu).
Kaip manote, kuris būdas efektyvesnis? Tyrimai rodo, kad abu gali būti efektyvūs! Bet mes esame antrojo metodo šalininkai.
Kai jaučiamės prislėgti, prislėgti neretai yra ir mūsų kūnai, t. y., nesišypsome, mažiau judame, nesidairome, kas vyksta aplink.
Savo ruožtu prislėgtumas persikelia ir į mintis, dėl ko į galvą labiau lenda naujos veiklos trūkumai (pvz., įsivaizduojame, kaip mus „varto“ darbo pokalbio metu).
Todėl gerokai efektyvesnis būdas yra sąmoningai galvoti (ir išsirašyti) veiklos privalumus.
Tai galima nesunkiai padaryti užduodant savo „Ateities Aš“ keletą klausimų:
Ką jums duoda reguliarios naujo darbo paieškos?
Kaip jaučiatės, kai jau kurį laiką ieškote darbo, einate į pokalbius?
Kaip ši veikla prisideda prie jūsų (būsimos) gerovės?
Ką prarastumėte, nepradėję ieškoti naujų darbo galimybių?
Tokiu būdu atrandame daugiau veiklos privalumų, kas savo ruožtu labiau paskatina imtis pageidaujamos veiklos.
b) Kaip pagreitinti darbo paieškos procesą?
Atminkite paprastą, bet nuvalkiotą taisyklę: jei kažkas nebeveikia, tiesiog nustokite tai daryti ir pabandykite ką nors kita.
Covid-19 pandemijos pradžioje mane atleido iš darbo. Aplikavau į dešimtis atvirų pozicijų darbo skelbimų portaluose, tačiau be jokio rezultato.
Tuomet Povilas man pasiūlė „LinkedIn'e“ susirasti dominančių pozicijų samdančius vadovus ir šiems parašyti žinutes.
Spėkite, kas nutiko? Atsakomumas į mano kandidatūras kone patrigubėjo.
Žinoma, mane kone kiekviename žingsnyje lydėjo baimė ir abejonės. Bet supratau, jog turiu išmokti priimti visas emocijas, jei noriu pokyčio.
Atminkite, kad, evoliucine prasme, baimė ir abejonės turi tik vieną naudingą funkciją: apsaugoti mus nuo mirties, pvz., išvengti tigro užpuolimo.
O jei vis dar nesate tikri, ar rašydami žinutes samdantiems vadovams rizikuojate savo gyvybe, sekite mano pavyzdžiu ir kreipkitės profesionalios pagalbos.
Tad jei svarstote karjeros pokytį arba jaučiatės įstrigęs – kviečiu registruotis koučingo sesijai arba psichologinei konsultacijai. Padėsime aiškiai susidėlioti kryptį ir žingsnius.
c) Kaip „nulaužti“ nesąžiningą sistemą siekiant karjeros tikslų?
Dirbdami verslo organizacijose ar valstybiniame sektoriuje, dažnai žaidžiame pagal kitų kažkada sukurtas taisykles: galiojančius įstatymus, etikos normas, tradicijas ir rinkos ypatumus.
Siekdami pripažinimo, atiduodame daugiau nei gauname ir tikimės, kad vieną dieną sistema mus „pastebės“, t. y., jog savaime būsime apdovanoti už savo pastangas ir lojalumą.
Tačiau kartais vienintelis kelias į priekį – ne prisitaikyti prie sistemos, o išdrįsti ją apeiti ar savotiškai „nulaužti“, renkantis rizikingesnius, bet potencialiai sėkmingesnius karjeros kelius.
Tokiais atvejais svarbu prisiminti, kad iš pažiūros neteisingoje sistemoje jums nereikia būti įgalintiems, kad jaustumėtės įgalinti.
Ko jums reikia, tai gebėti sistemai sukurti tokią vertę, kuria pastaroji būtų priversta pirkti, nepriklausomai nuo jūsų lyties, rasės, amžiaus ar bet kurios kitos jūsų tapatybės dalies.
Portalo įkūrėjas psichologas Povilas Godliauskas dalinasi savo istorija:
Savo žmogiškųjų išteklių karjeros pradžioje tekdavo atsidurti įvairiose situacijose, kai jaučiausi per mažai įgalintas savo kontroliuojančių ar toksiškų vadovų. Jie (užimantys galios pozicijas) įsivaizdavo, kad jų pasitikėjimą turiu užsitarnauti aklu lojalumu ir viršvalandžiais, o ne partneryste ir protingu darbu.
Kaip su tuo dorojausi? Iš pradžių bandžiau žaisti pagal taisykles (ką ir daro dauguma žmonių), bet galiausiai perdegiau ir pasidariau nelaimingas. Vėliau, įgijęs daugiau pasitikėjimo savimi, pradėjau kvestionuoti vadovų status quo ir toksišką elgesį. Deja, tai irgi neveikė, nes pasidariau „nekomandišku žaidėju“ (tai yra frazė, kurią dažnai išgirstame, kai prieštaraujame organizacijos nusistovėjusioms normoms ar ieškome savarankiškų sprendimų). Galiausiai, kai atrodė, jog nebegaliu kentėti spaudimo ir patyčių, nusprendžiau pasielgti kitaip negu man būdinga: išėjau iš korporatyvinio pasaulio ir pradėjau savo IT atrankų verslą.
Pirmaisiais metais buvo sunku (prireikė šiek tiek laiko, kol susikūriau savo klientų bazę), bet galiausiai viskas išėjo į gera.Kadangi dėjau milžiniškas pastangas, norėdamas sukurti vertę savo klientams ir turėjau pilną atsakomybę už rezultatą, veikla sekėsi gerai. Vienos įmonės mane rekomendavo kitoms, kas leido turėti pilną krūvį be jokios strateginės rinkodaros. Tai leido jaustis įgalintam, nes gavau gerą atlyginimą už tuo metu prasmingą veiklą. Taigi, jei norite patirti sėkmę nesąžiningoje sistemoje, jūs galite žaisti pagal taisykles, bet tai yra tradicinis kelias: labai sunkus, neretai reikalaujantis paminti savo autentiškumą ir ribas.
Kitas variantas – bandyti pakeisti sistemoje esančius žmones, kas gali būti svarbu socialiniams pokyčiams, bet kiekviena diena bus - vis naujas mūšis. Galiausiai, galite laukti kol koks nors „Billas Gates‘as“ nuties jums kelią arba minti savo kelią, kas yra rizikingiausias, bet labiausiai apdovanojantis kelias. Mano atveju trumpkelis buvo intuityvus, o vėliau ir įgytas supratimas, kad daugelis mažų ir vidutinių įmonių darbą su laisvai samdomais darbuotojais vertina labiau nei su didelėmis agentūromis.
Taigi, galėjau įmonėms pasiūlyti tai, ko šioms iš tikrųjų reikėjo (net jei ir tiesiogiai neprašė), t. y., greitį, kokybę ir, svarbiausia, vertingas konsultacijas.
Kaip rodo Povilo istorija, dažnai laisvai rinkai nerūpi mūsų lytis, amžius ar bet kokia kita tapatybės forma, jei tik sugebame sukurti vertę.
Deja, dirbti viduje tampa daug sunkiau, nes pirmiausia tenka konkuruoti su kitais darbuotojais, kol galiausiai leidžiama organizacijos vardu konkuruoti su kitais rinkos žaidėjais.
Tad jei save irgi laikote vienišu vilku, vienas iš dalykų, kurį galėtumėte padaryti dėl savo karjeros (ypač Lietuvoje), yra ne siekti standartinės karjeros, o kurti verslą ir tai daryti savaip.
Kol rinka yra daugmaž sąžininga ir skaidri, vienintelė kova, kurią turite laimėti, yra ne su ydinga sistema, o savo baimėmis ir įsitikinimais.
Jei nenorite aklai tarnauti sistemai, teks psichologiškai padirbėti su savimi.
Jei jaučiate, kad jūsų potencialas didesnis nei dabartinė darbo realybė – kviečiu registruotis konsultacijai. Paieškokime jūsų krypties kartu!
d) Kodėl man taip baisu keistis?
Jeigu kurį laiką jaučiatės tarsi įstrigę ar girdite priekaištus darbe (ar artimoje aplinkoje), jog „nenorite augti“, „bijote pokyčių“ ar „per daug negatyviai mąstote“ – neskubėkite savęs teisti.
Dažnai už to slypi ne tinginystė ar valios stoka, o mechanizmai, kurie kadaise padėjo išgyventi.
Kognityviniai terapeutai ar koučingo specialistai dažnai linkę pastebėti klientų mąstymo klaidas, išnarplioti jų logiką ar netgi subtiliai pakvestionuoti jų paskirtį.
Tačiau neturėtume pamiršti, kad įvairūs ribojantys įsitikinimai, tarp jų ir kognityviniai šališkumai, gali būti vertingi.
Kodėl? Nes jie padeda mums išgyventi. Ar bent jau taip „galvoja“ mūsų smegenys.
Pavyzdžiui, jeigu Joną visą gyvenimą kamavusi viešojo kalbėjimo baimė padėjo jam apsisaugoti nuo gėdos ir pajuokos, kodėl šiam staiga derėtų atsisakyti savo ribojančio įsitikinimo?
Ribojantys įsitikinimai yra OK, kol
juos įsisąmoninate,
sąmoningai pasirenkate gyventi pagal juos
esate patenkinti jų funkcija.
Kitaip tariant, nebūtina sakyti TAIP kiekvienai atsiradusiai galimybei, nebent chaosas yra jūsų malonumo šaltinis.
Ką visgi galime padaryti, tai patobulinti savo vidinį dialogą, įtraukdami daugiau pozityvumo į savo ribojančius įsitikinimus.
e) Kaip išsivaduoti iš baimės gniaužtų?
Jeigu pastaruoju metu jus kamuoja baimės ir kiti emociniai sunkumai, verta prisiminti dar vieną gyvenimišką principą:
Nesivaikyk vien malonumo (labai laikina) ar prasmės (užtrunka atrasti). Verčiau rinkis tai, kas įdomu!
Smalsumas apie save, kitus ir pasaulį nereikalauja turėti daug pinigų, daug draugų ar eiti iš namų.
Štai keletas idėjų smalsumui sužadinti:
➡️ Išbandykite ką nors naujo muzikoje, kine ar literatūroje
➡️ Dažniau dėkokite nepažįstamiems
➡️ Parašykite ar paskambinkite senam draugui ar kolegai
➡️ Perstatykite baldus savo kambaryje
➡️ Išklausykite nemokamą kursą kokia nors keista tema
➡️ Kasdien išbandykite po naują pratimą kūnui stiprinti
➡️ Neatlygintinai dalinkitės savo žiniomis
➡️ Mokykitės šmaikščiai papasakoti istorijas
➡️ Apsilankykite nepažįstamose miesto vietose
➡️ Imkitės rašyti savo autobiografijos
Ir svarbiausia kviečiame prisiminti, kad (1) jūsų kančia anksčiau ar vėliau baigsis, (2) jūs nesate vieni ir (3) pasikreipti pagalbos taip pat gali būti įdomi ir nauja patirtis, tai kodėl nepabandžius?
Tad rūpinkitės savimi ir nesustokite smalsauti.
Jei emociniai sunkumai tęsiasi, verta kreiptis į psichologinės sveikatos specialistą – kartais vienas pokalbis gali tapti lūžio tašku. Registruotis konsultacijai galima čia.
Prieš darbinantis
[1] Graham, S. (2023, June 2). Blind: 2023 engineering salary expectations trends report. Blind Blog - Workplace Insights. https://www.teamblind.com/blog/index.php/2023/05/22/2023-engineering-salary-expectations-report/
[2] Vaynerchuk, G. (2018, May 29). 5 Things Every Employee Should Ask Their CEO - Gary Vaynerchuk. Medium. https://medium.com/@garyvee/5-things-every-employee-should-ask-their-ceo-179e138ab9dd
Dirbant
[3] Sanchez, C., & Dunning, D. (2020). Decision fluency and overconfidence among beginners. Decision, 7(3), 225–237. https://doi.org/10.1037/dec0000122
[4] Soral, W., & Kofta, M. (2020). Differential Effects of Competence and Morality on Self-Esteem at the Individual and the Collective Level. Social Psychology, 51(3), 183–198. https://doi.org/10.1027/1864-9335/a000410
Tobulėjant
[5] Lemay, E. P., Ryan, J. E., Fehr, R., & Gelfand, M. J. (2020). Validation of negativity: Drawbacks of interpersonal responsiveness during conflicts with outsiders. Journal of Personality and Social Psychology, 119(1), 104–135. https://doi.org/10.1037/pspi0000214
[6] Tews, M. J., Stafford, K., & Kudler, E. P. (2020). The Influence of Tattoo Content on Perceptions of Employment Suitability Across the Generational Divide. Journal of Personnel Psychology, 19(1), 4–13. https://doi.org/10.1027/1866-5888/a000234
[7] Fridman, L. (2023, March 2). Ginni Rometty: IBM CEO on Leadership, Power, and Adversity | Lex Fridman Podcast #362 [Video]. https://youtu.be/XiCxj-bXu5M?si=blhYfJpp2PwVY22h
[8] Salazar, L. R., & Diego-Medrano, E. (2021). An Investigation of the Work-Life Conflict Predictors of IT Employees' Job Satisfaction and Well-Being. Global Business & Management Research, 13(1).
Komentarai